Lietuvos kristalinis pamatas – visos Žemės geologinės dėlionės dalis

Profesorius G. Motuza.

Straipsnį parengė Sigita Baškauskienė


Šių metų balandžio 28 dieną Mineralų terapeutų draugijos nariai ir laisvi klausytojai, besidomintys mineralais, turėjo progą susitikti su geologu, Vilniaus universiteto profesoriumi Gediminu Motuza. Jo paskaita „Lietuvos kristalinis pamatas“ buvo be galo įdomi, kupina įvairiausios išsamios ir naudingos informacijos, vaizdžiai ir gausiai iliustruotos nuotraukomis, diagramomis, žemėlapiais, informatyviomis schemomis ir paveikslėliais bei asmeninėmis patirtimis iš savo geologinių ekspedicijų.


„Kas yra po mūsų kojomis, žino tiktai geologai,“ – sako profesorius, prieš keletą metų tituluotas ne tik geriausiu Gamtos mokslų fakulteto dėstytoju, bet ir vedančiu įdomiausias paskaitas. Kad sužinotų, kas gi slypi Žemės gelmėse, geologai pasitelkia įvairiausius būdus. Vienas paprasčiausių – tai gręžimas. Sužinojome, kad giliausiai pavyko prasiskverbti net į 12 262m gylį (Kolos gilusis gręžinys), kad gręžiniai gali būti ne tik giliausi, bet ir ilgiausi, nes gręžiama horizontaliai.



Pirmasis po Antrojo pasaulinio karo 503 m gylio gręžinys yra tiesiog Vilniaus miesto centre, Rotundo gatvėje.



Leidomės ne tik į geografinę kelionę ar kosmoso platybes, bet ir į Žemės gelmes bei jos praeitį – kokie procesai vyko Žemėje, kaip susidarė uolienos, kaip slinko ledynai, kas vyko ir dabar vyksta Žemės plutoje, koks ugnikalnio išsiveržimo „mechanizmas“, kaip susidaro kalnai ir kas vyksta jiems dylant, kaip juda plokštės, sukeldamos žemėdrebas... O ar žinote, ką geologai vadina ekshumacija? Arba kam naudojamas šokantis dramblys? Ir kad su dviem deimančiukais laboratorijoje galima sumodeliuoti tokias sąlygas, kokios galėtų būti ir Žemės mantijoje?



„Akmenyje slypi informacija, nes akmuo „prisimena“... Akmens atmintis, tai ne tik literatūrinis terminas.“



Prof. G. Motuzos žodžiais tariant, gamta mums leidžia pasiekti gilesnius sluoksnius – tai, kas nematoma vienoje Žemės vietoje, kitoje vietoje atsidengia, atsiduria paviršiuje. Tai, kas Lietuvoje slūgso 2 km gylyje, o vietomis dar giliau, Estijoje atsiduria paviršiuje ir atsidengia Suomijos įlankos pakrantėje. Pasakojimą papildė įspūdingos nuotraukos, iliustruojančių kitokį Estijos, Suomijos, Švedijos pakrančių gamtovaizdį – čia vyrauja kietos kristalinės uolienos, kurios yra labai įdomios, išdabintos įvairiais raštais, ženklais ar net, kaip profesorius, pajuokavo, inicialais. Tačiau tuoj pat pridūrė, kad tai yra iš tikrųjų, ne vien tik juokas.


Tai, kas Lietuvoje slūgso 2 km gylyje, o vietomis dar giliau, Estijoje atsiduria paviršiuje ir atsidengia Suomijos įlankos pakrantėje.

„Akmens atmintis nėra vienatūrė, ji susideda iš sandaros ypatybių, uolienos mineralinės sudėties, iš tų pačių mineralų įvairių ypatybių. Uoliena yra vertinama cheminiais elementais, makrokomponentais, mikrokomponentais, yra naudojama 50-60 elementų uolienai tirti, apibūdinti. Taip pat įvairiems tikslams naudojami ir izotopai, pvz., nustatyti uolienos amžių ir t. t. – sakė prof. G. Motuza. – Visa tai yra būdai, kuriais uoliena prisimena savo istoriją, ir kartais daug ankstesnius įvykius, negu kad pati ta uoliena yra susidariusi. Viena seniausių uolienų – Australijos kvarcitai , jiems beveik 3 milijardai metų, bet juose randami cirkono grūdeliai – patys seniausi Žemėje mineralai, jiems – 4,4 milijardo metų! Jie jau mums pasakoja ne tik apie pačią tą uolieną, bet ir visos Žemės istoriją, seniausią laikotarpį. Žemė susidarė maždaug prieš 4,5 milijardo metų.“


Pasak prof. G. Motuzos, akmens atmintis – tai ne tik literatūrinis terminas.  Lingeno pusiasalis, Norvegija. Nuotrauka G.Motuzos.

Lietuvos geologinį pagrindą sudaro Žemės pluta, kuri skirstoma į kristalinių uolienų pamatą ir nuosėdinių uolienų dangą. Giliausiai slūgsantis kristalinis pamatas įvairiuose šalies regionuose yra nevienodame gylyje. Patyrinėjus Lietuvos litosferos geologinį modelį, kurio autoriai G. Motuza ir L. Korabliova, galima pamatyti, kad po Baltijos jūra, Vakarų Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje žemės klodų sandara skirtinga, slinkęs ledynas vienur suformavo žemumas, kitur aukštumas, tai lėmė dabartinį Lietuvos kraštovaizdį ir gamtinę aplinką. Ties dabartine vidurio Lietuvos teritorija kristaliniame pamate eina tektoninių lūžių juosta – buvusi dviejų litosferos plokščių sandūros juosta.


Lietuvos kristalinio pamato pjūvis.


Pasak G. Motuzos, geologinės ribos turi sąsajų su etnografiniais-kultūriniais Lietuvos regionais.



Atsakydamas į susirinkusiųjų klausimus, profesorius išsamiai papasakojo apie lietuviškus meteoritus, apie skalūnų dujų gavybos pavojus, apie titnago susidarymo procesus ir ar būtų apsemta Lietuva, jei pakiltų pasaulio vandens lygis.


Per pertrauką daugelis susidomėję apžiūrinėjo, čiupinėjo, svarstė rankose uolienų mėginius, kuriuos iš Papilės atvežė hidrogeologas Audrius Dmukauskas. Lektorius mielai atsakė į klausimus, pasakojo, kas per įdubimai uolienose, kodėl jos vienokios ar kitokios spalvos.


Lietuvoje, Papilėje, rastas akmuo.

Antroje paskaitos dalyje buvo pristatyti du trumpametražiai dokumentiniai filmai „Gamtos skulptorius – ledynas“ ir „Ar sugrįš ledynmetis?“ Apie tai, kokią įtaką turėjo ledynas Lietuvos kraštovaizdžio susiformavimui, kaip iškilo kalvos ir įdubo ežerai. Buvo pasakojama ir apie mūsų Baltijos jūrą – kad iš pradžių tai buvo didžiulis ledyninis ežeras, kuris sėmė dideles dabartinės Suomijos ir Estijos teritorijas. Atkreipė dėmesį išsakyti mokslininkų samprotavimai, kad pagal visus Žemės raidos dėsningumus, galbūt po kelių tūkstančių metų, galėtume vėl sulaukti atšalimo, ir prasidės naujas ledynmečio ciklas. Ar mums reikia ruoštis naujam atšalimui? Atsakyti į šį klausimą yra geologijos mokslo priedermė.



Geologai tiria praeitį tam, kad numatytų ateitį – toks yra tikrasis geologijos tikslas.



Paskaitos pabaigoje mus visus pasveikino su Geologų diena, kuri švenčiama paskutinį balandžio sekmadienį, o paskutinėje paskaitos nuotraukoje išvydome profesoriaus plaktuką, kuris tarnauja jam jau 53 metus!


 

 

Daugiau šia tema: