Istorinė mineralų panaudojimo raida

  Žmogaus ryšys su akmeniu gyvas nuo pat civilizacijos pradžios. Archeologiniai kasinėjimai liudija apie akmens panaudojimą ne tik būtiniausiems įrankiams gaminti, bet ir kitoms žmogaus reikmėms.

Talismanai ir amuletai

 Jau akmens amžiaus kapuose randama amonitų ir fosilijų amuletų. Tikėjimas talismanu ar amuletu, matyt, skatindavo pasitikėjimą, saugumą, įsitikinimą, jog jis traukia sėkmę, sveikatą ir laimę. Bronzos amžiaus kapuose buvo rasti suakmenėję jūros ežiai, išdėlioti ratu, kurie, matyt, buvo naudojami apsaugai. Randami jie ir minojiečių kapuose Kretoje bei egiptiečių kapuose. Juos naudojo majai.

Amonitai ir fosilijos. Nuotrauka K. Bratkausko

  Visų krypčių šamanizme buvo ypač naudojami amonitai ir fosilijos. Remiantis kasinėjimais galima teigti, jog jais buvo žavimasi daugiau nei 30 000 metų ir juos galima laikyti seniausiais išlikusiais amuletiniais akmenimis.

  Keltai amuletams naudojo serpentiną ir gintarą, o keltų žyniai-druidai ypatingais atvejais naudodavo ir meteoritus.
  Majai ir actekai kaip amuletus naudojo iš akmens pagamintus pragręžtus rutuliukus, dievų figūrėles. Actekai propagavo kaukolės kultą – manoma, kad kaukolė turėjo simbolizuoti kosminę sąmonę.

  Majų kapuose randama daug ryklio dantų. Jų yra ir Maltoje, Peru, Floridos kapavietėse. Kapuose dar randama serpentino, nefrito, granito figūrėlių, turkio papuošalų, obsidiano ritualinių peilių. Įvairius suakmenėjimus, kuriuos rėmindavo į bronzą, mėgo ir vikingai.

  Gyvūnų likučiai iš paleozojaus, mezozojaus, kainozojaus erų asocijuojasi su nepažįstamais pasauliais, todėl Pietų Amerikoje ir Australijoje jie laikomi magiškais akmenimis. Šiaurės indėnai naudojo juos vaistams, Maroke juos naudojo kaip amuletus geriamajam vandeniui apsaugoti, Nigerijoje – tiesiog kaip amuletus.

Akmenų statiniai

  Daugelyje šalių randama megalitų (gr. mega – didelis, lithos – akmuo) arba statinių iš jų ir menhyrų („stovinčių“ akmenų).

Menhyras, Kėliua (pranc. Menhir de Caillouan), Bretanė, Prancūzija (nuotr. iš asmeninio R. Čirbos archyvo)
Dolmenas, Menė-Gro (pranc. de Mané -Groh), Bretanė, Prancūzija (nuotr. iš asmeninio R. Čirbos archyvo)

  Dėl tikrosios jų paskirties ir pastatymo datų ginčijamasi iki šiol, tačiau, įvairių šalių mokslininkų manymu, jie buvo statyti apie 3500– 1500 m. pr. Kr., o gal net anksčiau. Mokslininkai teigia, kad jų paskirtis labiau astronominė, tačiau įvairių šalių ezoterikos tyrinėtojai priskiria jiems mistines galias. Daugiausia tokių statinių išliko Anglijoje, kurių vienas geriausiai išsilaikęs ir atstatytas – Stounhendžas, datuojamas 3500 m. pr. Kr.

  Akmenų ratų esama Airijoje. Didžiulių akmenų grupę (jų ten 3 000) galima rasti prie Karnako, mažo Bretanės pajūrio miestelio Prancūzijoje. Manoma, kad tai 5000 m. pr. Kr. statinys. Dar ir dabar tikima, kad prisiglaudus prie šių akmenų, galima pagyti. Daug megalitinių statinių yra Portugalijoje ir Pietų Ispanijoje. Maltos salyne, Gozo saloje yra išlikusi akmens amžiaus šventykla Gigantija, datuojama 3000 m. pr. Kr. Manoma, kad ji skirta vaisingumo deivei Kalipsei. Solovkų salyne galima rasti akmenų labirintus.

Solovkų salyno akmenų labirintas. Nuotrauka L. Ažubalienės

  Lietuvos, Latvijos teritorijoje aptinkama daug pilkapių, ritualinių akmenų bei yra užsilikęs vienas kitas statinys iš akmenų. Vienur akmenys yra su ženklais, kitur su duobutėmis, kai kuriose Lietuvos vietose jie vadinami mokais.

Akmuo Lopaičiuose. Nuotrauka L. Ažubalienės

  Nei Lietuvoje, nei Latvijoje nuodugnesni tyrimai kol kas nėra atliekami. Labiausiai paplitusi versija, kad šie akmenys galėjo būti naudojami pagonybės laikotarpiu.

  Pagonybės laikais per akmenį buvo bandoma kreiptis į Kūrėją. Randama daug akmenų su įvairiais ženklais ir simboliais, bylojančių apie ypatingą jų veikimą, įmanomą kreipiantis į konkretaus akmens dvasią kaip Bendrosios Sąmonės dalelę. Iš tokių akmenų senovės Išminčiai kūrė galingus akmenų kompleksus, turinčius ypatingą paskirtį. Dalis jų yra išlikusi iki šių dienų.

  Dar daug yra vietovių Lietuvoje ir kitose šalyse, kur žmonės išsaugojo pagarbą ypatingiems akmenims, perduodamą iš kartos į kartą. Šių vietų gyventojai saugo savuosius ypatingus akmenis ir prižiūri juos. Kai kurie akmenys laikomi gydančiais, prie jų ir iš toli prašyti pagalbos atvažiuoja žmonės, apimti įvairių negalavimų. Kaip antai: Aukų, arba Antakmenės akmuo (Ignalinos r.), Įpilties Aukuro akmuo, Erškėtyno akmuo (Kretingos r.), Maironių akmuo (Kelmės r.), Petruko akmuo (Varėnos r.). Jų tiek daug, kad visų ir neišvardysi. Lietuvių tautos dvasios atminties gelmėje slypi žinios apie akmenų galias, nors ir primirštos, tačiau išlikusios. Dažnai galima matyti, kad žmonės akmenimis puošia savo sodybų kiemus, pastatydami juos į garbingą vietą.

Mineralų taikymas įvairiose kultūrose

  Indija. Indai nešiojo akmenis siekdami sušvelninti arba pastiprinti planetų įtaką, o gydymui gamino jų miltelius ir pastą.

  Egiptas. Žyniai nešiojo amonitus kaip stebuklingus akmenis, kad sustiprintų pranašavimo dovaną, naudojo meteoritus ir kristalus, jų pamėgti akmenys buvo turkis, lazuritas, serdolikas, raudonieji koralai.

  Kinija, Japonija. Jau 4000 m. pr. Kr. Kinijoje akmenys buvo naudojami gydymui, ritualams. Buvo naudojamos apdėjimo akmenimis praktikos ir eliksyrai, akmenis naudojo masažuodami ir taikydami akupunktūrą. Šventu akmeniu buvo laikomas nefritas.

  Persų Karalystė. Sakoma, kad šventojoje zoroastriečių knygoje Avestoje kalbama apie akmenų ir planetų sąsają bei jų panaudojimą, siekiant sušvelninti prastąją planetų įtaką žmonių gyvenimams ir sustiprinti gerąją.

  Graikija. Ametistą graikai skyrė dievui Dionizui, tikėdami, kad jis apsaugo nuo alkoholizmo, todėl mielai gėrė vyną iš ametisto taurių. Plinijus rašo, kad ametistas apsaugo nuo apsvaigimo ir burtų. Graikai mėgo puoštis akmenimis, tačiau pirmieji ėmė teigti, kad akmuo negyvas ir jokių gydomųjų galių turėti negali.

Ametistas. Nuotrauka K. Bratkausko

  Romėnai. Jie mielai nešiojo talismanus sveikatai gerinti. Brangenybėmis puošėsi, tačiau gydymą akmenimis jie smarkiai kritikavo.

  Arabai. Jie taikė akmenis medicinai ir magijai. Iš mineralų darė miltelius ir pagal atitinkamas receptūras gamino medikamentus. Ypač tam tikslui mėgo sardoniksą.

  Europoje ryškiai jautėsi graikų, romėnų ir arabų įtaka. Gydymas akmenimis buvo kritikuojamas, nes loginis protas jo pagrįsti negalėjo. Savotiškai mineralų terapiją reabilitavo XII a. gyvenusi vienuolė Hildegarda von Bingen. Ji aprašė pagrindinių mineralų savybes ir aiškino, kaip juos taikyti gydant įvairias ligas, galimus „apvaldymus“. Tą medžiagą ši vienuolė gavo, kaip pati sakė, per apreiškimą. 2012 m. Hildegarda buvo paskelbta bažnyčios mokytoja. Dabar daugelyje Europos šalių jos metodikos vėl taikomos specialiose klinikose.

  Renesanso laikotarpiu Europoje ėmė rastis mineraloginės knygos su astrologine pakraipa. Iš šio laikotarpio būtina pažymėti Paracelsą (1493–1541) – filosofą, alchemiką ir gydytoją (tikrasis vardas ir pavardė Filipas Aureolas Teofrastas Bombastas iš Hohenheimo). Paracelso gydymas ir alchemija buvo paremta astrologija – apskaičiuodamas dangaus kūnų įtaką, jis ne tik parinkdavo tinkamą gydymo laiką ir būdą, įžvelgdamas gilumines ligos priežastis, bet ir kūrė amuletus ir talismanus iš metalų ir akmenų.

  Dar viena iškili šio laikotarpio asmenybė – Marsilio Ficino (1433–1499). Jis studijavo filosofiją, mediciną, senovės graikų kalbą, domėjosi astrologija ir ją siejo su akmenimis, kūrė savo talismanų sistemą. Buvo vienas autoritetingiausių to meto mokslo žmonių.

  Lietuva. Meilė jūros dovanojamam gintarui nuo seno buvo gyva lietuvių širdyse. Mūsų protėviai gimus kūdikiui jam virš lovelės kabindavo gintaro gabalėlį, kurį vėliau augančiam vaikui kabindavo ant kaklo kaip amuletą. Sergantį vaiką smilkydavo uždegto gintaro gabalėlio dūmais, kad apsaugotų nuo blogųjų dvasių. Vestuvių proga jaunikis pats pririnkdavo prie jūros gintarų savo nuotakos vėriniui. O ši savo būsimam vyrui taip pat dovanodavo gintarą kaip amuletą. Apeigoms ir gydymui plačiai buvo naudojami sutrintų gintaro gabalėlių milteliai. Gintaro vanduo buvo vartojamas profilaktiškai nuo įvairių ligų.

Gintaras. Nuotrauka M. Volovnikienės

  Dėl gintaro gydomųjų savybių jis ir dabar plačiai naudojamas įvairioms ligoms gydyti bei jų profilaktikai, kosmetikoje, grožio reikmėms. Gintaru galima valyti ne tik namus, bet ir paties žmogaus čakras, energetinius meridianus bei visus subtiliuosius kūnus. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mūsų protėviai taip mėgo gintarą ir jį nuo pat mažens nešiodavo.


  Kartu su XVII a. pabaigoje Europoje ir Vakarų kultūroje prasidedančiu Šviečiamuoju laikotarpiu prasidėjo netradicinių gydymo būdų smukimas. Plėtojantis gamtos mokslams, kurie niekaip negalėjo moksliškai paaiškinti akmenų ir žolių poveikio, netradiciniai gydymo būdai buvo atmesti ir pavadinti prietarais.

  Paskutiniaisiais šimtmečiais rytiečiai ir toliau taikė netradicinius medicinos metodus, tarp kurių buvo ir mineralų terapija. Tikrieji šamanai savo senolių mokymo taip pat nepamiršo ir jį taikė. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje teosofai vėl bandė atgaivinti mokslo pažangos paveiktuose kraštuose idėją apie akmenų poveikį, tačiau jau buvo tapę madinga tikėti tuo, kas įrodoma protu. Tuo laikotarpiu savo idėjomis išsiskyrė prancūzas Žeraras Enkosas, arba Papiusas, kuris savo medicinos knygas pasirašinėdavo tikrąja pavarde, o okultines – slapyvardžiu Papiusas. Papiusas, kaip ir Paracelsas, turėjo savo talismanų kryptį.

  XX a. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo prisimintos akmenų gydomosios savybės. Mineralų terapiją iš naujo prikėlė vadinamosios moderniosios terapijos pradininke laikoma Jane Ann Dow (1936–2008) – ji sujungė įvairių šalių išminčių, gyduolių, šamanų žinias ir pritaikė jas dabartiniam žmogui. J. A. Dow mokiniai rimtai dirba Amerikoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Viena jų, Katrina Raphaell (JAV), perėmė ir papildė jos mokymą.

  Mineralų savybių moksliniu pagrindimu susidomėjo Michaelis Giengeris (1964–2014), 1995 m. įkūręs Tarptautinę akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizaciją Vokietijoje (vok. Forschung und Entwicklung der Steinheilkunde – SHK-Forschung), kuri ėmėsi tirti akmenis ir jų poveikį žmogui. Šitaip išsikristalizavo akmenų savybės ir sistema, pagrindžianti, kaip ir kodėl mineralai veikia, kas buvo būtina mokslo pasauliui, kuris priima tik tai, ką pats gali pagrįsti. Ši organizacija išaugo ir sėkmingai dirba toliau, vis pateikdama naujų tyrimų rezultatų spaudoje, knygose, konferencijose, seminaruose.

  Mineralų terapijos srityje dirba Melody (JAV), S. Sienko (Vokietija), A. Corse (Ispanija), W. Hahl, E. I. Gonikman (Baltarusija) ir kiti. Astromineralogija naudojasi ir žymus Rusijos astrologas P. Globa, pateikęs astromineralogines mineralų charakteristikas.

  Parengta pagal:
A. Ilgevičienės „Akmenų knyga arba žingsnis į platesnį suvokimą“, I, III tomai,
A. Ilgevičienės ir P. Ilgevičiaus „Lauko akmenys“ (2007 ),
A. Ilgevičienės „Gintaras“ (2009 ir 2012).