Kas mes tokie?
Mineralų pažinimo grupės Lietuvoje kas dvejus metus suburia žmones, kuriems patinka mineralai, kurie pradeda susipažinti su jų poveikiu arba nieko apie jį nežino. Grupių tikslas – labiau pažinti save per akmens poveikį, praktiškai išbandant jį patiems, t. y. nešiojant mineralus, atliekant įvairias praktikas. Grupių dalyviai sistemingai tyrinėja pagrindinių, šalutinių veiksnių neturinčių mineralų poveikį ir mokosi atskirti, kur iš tiesų yra akmens poveikis, o kur – ne. Susitikimai vyksta gyvai vieną kartą per mėnesį. Susitikimų metu aptariami empiriniai visų grupės dalyvių stebėjimai. Šiuo metu grupės veikia Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune ir Vilkaviškyje.
Jau tampa tradicija, kad mokslo metų pabaigoje Mineralų pažinimo grupių dalyviai iš visų minėtų Lietuvos miestų kartu vyksta į Lietuvos geologinio paveldo pažinimo ekspedicijas. Šiais metais pasirinkta kryptis – Akmenės rajono karjerai ir Papartynės geologinė atodanga.
Nuotraukos K. Norbutienės
Kelionės pradžia – buvusiame jūros dugne
Kelionė prasidėjo Papartynės geologinėje atodangoje, kurioje turėjome galimybę prisiliesti prie kažkada šiose vietovėse buvusio jūros dugno ir to, kas liko po daugiau nei 150 milijonų metų vykusių procesų.
Papartynės ir daugybėje kitų atodangų, esančių Ventos slėnyje ir griovoje, beveik 5 km atkarpoje atsidengia juros periodo (160–146 mln. m.) sluoksniai su itin gausiomis fosilijų liekanomis. Jų nuogulos – tai rudas ir juodas molis, aleuritas, smėlis, smiltainis, klintis ir didžiulis suakmenėjusių kiaukutų kiekis. Atodangose mokslininkai yra suradę ir aprašę daugiau nei 300 gyvių rūšių: foraminiferų, pečiakojų, moliuskų, dygiaodžių, amonitų, žuvų ir kitų organizmų, gyvenusių negilioje jūroje.
Ir mūsų ekspedicijos dalyviai buvo apdovanoti sėkme – radome įdomių fosilijų: amonitų, belemnitų, fosilinių įspaudų ir kitų įdomybių. Įdomu tai, kad ekspedicijos dalyviai kasinėdami kastuvais, kauptukais, kirtikliais ar tiesiog rankomis jautėsi kaip vaikai – iš naujo atrado pažinimo džiaugsmą, prisiminė, kaip gera patirti savo ir kito žmogaus gražių radybų sėkmę.
Amonitas – kelio į savo vidų simbolis
Pasigrožėję rastomis fosilijomis vykome į Ventos regioninio parko lankytojų centrą, kuriame išgirdome plačiau ne tik apie patį regioną, bet ir apie įvairias fosilijų rūšis, pamatėme, ką gamtininkai yra radę per visus mūsų prieš tai lankytos vietos tyrinėjimo metus. Pasirodo, Papartynės geologinėje atodangoje galima rasti net tokių suakmenėjusių darinių kaip krokodilo ar ryklio dantys.
Lankytojų centre taip pat sužinojome apie amonito – vienos žinomiausių fosilijų rūšių – veikimo principą, kuris tik dar kartą patvirtino, kad žmogaus vidinius, dvasinius procesus atkartoja išoriniai, regimi procesai. Taigi amonitas, kuris yra siejamas su kelio į save tikrą, į savo vidų, į sielą simboliu, buvo moliuskas, kuris gyveno tik paskutiniuose dviejuose savo kiauto nareliuose. Visa kita kiauto dalis buvo „aparatas“, padedantis jam arba nusileisti į vandenyno dugną pripildant kiautą vandeniu, arba iškilti išpumpuojant vandenį iš kiauto, t. y. išlengvėjant. Taip simboliškai ir žmogus, turėdamas fizinį kūną lyg vieną kiauto narelį, gali naudotis daug didesniu instrumentų rinkiniu: psichiniu, mentaliniu ir dvasiniais kūnais. Siekiantis pažinti save, dvasinio kelio ieškantis žmogus, gali pradėti „lengvėti” pirmiausiai švarindamasis savo emocijas ir protą. Nešvarus psichinis kūnas, t. y. nekontroliuojamos ir dažnai neadekvačios emocingos reakcijos, kaip ir proto nešvara ar jo dominavimas, pasireiškiantis intelektine puikybe, – lyg vandens pripildyti kiauto nareliai, gramzdinantys į dugną. Tad tik nuo paties žmogaus pasirinkimo priklausys, kuria kryptimi jis judės – sieks keistis ir lengvėti ar vis dėl to liks prie sau įprastos mąstysenos ir įpročių, leisdamas jiems dar labiau įsisenėti ir sunkėti.
Šiek tiek apie fosilijų naudojimo istoriją
Remdamiesi A. Ilgevičienės knygos ,,Akmenų knyga arba žvilgsnis į platesnį supratimą” I ir III tomuose (1, 2) išdėstyta informacija, priminsime kelis istorinius faktus apie amonitų ir fosilijų naudojimą nuo senų senovės.
Anksčiau gamtą, jos objektus ir reiškinius laikęs gyvais, žmogus suteikdavo jiems magiškas galias. Tikėjimas amuletu skatindavo pasitikėjimą, saugumą, įsitikinimą, jog jis traukia sėkmę, sveikatą ir laimę. Jau akmens amžiuje naudojami amonitai ir fosilijos būdavo nešiojami kaip amuletai. Amuletas – tai objektas, kuriam nešiotojas dėl vienų ar kitų priežasčių priskiria apsaugines savybes. Jis saugo nuo nepageidaujamų išorės poveikių, bet nepadeda įveikti ydų, būtent ir pritraukiančių vieną ar kitą, malonią ar ne tokią malonią, situaciją. Taigi lemiamą reikšmę čia turi tikėjimas, sustiprinantis nešiojamo daikto energiją ir suteikiantis jai norimą veikimo kryptį.
Egipto žyniai nešiojo amonitus kaip stebuklingus akmenis, kad sustiprintų pranašavimo dovaną. Kinijoje amonitas, vadinamas drakono akimi, buvo laikomas nušvitimo ir aiškiaregystės simboliu. Daugelis senųjų tautų išminčių tikėjo, kad Visatos paslaptys ir misterijos atsiveria per amonitus. Juodi Himalajų amonitai (šaligramos) budistų yra garbinami kaip dievybės ir laikomi ,,dievų ratais”, ,,dangaus laiptais”. Budistai su šaligrama medituoja, leisdami savo dvasiai po truputį keliauti amonito kriauklės laipteliais. Kiekvienas laiptelis – tai laiptelis į Nušvitimą.
Kaip gali būti naudojamos fosilijos, tame tarpe ir amonitai, šiandien?
Fosilijų poveikis siejamas su funkcija ,,padėti suprasti žmogui savo dabartinės žmogiškosios formos laikinumą ir tos formos sąmonės amžinumą. Ypač tiksliai tą daro piritizuotieji ir opalizuotieji amonitai. Juos galima nešioti, į juos medituoti. <…> Amonitas centruoja, skatina rasti savo vidinį tašką ir gyventi išliekant jame. Tai neišvengiamai suteikia vidinę ramybę, toleranciją, koncentraciją į tai, kas svarbu, aiškų sprendimų priėmimą, atsižvelgiant ir į kitų pagrįstą nuomonę, ir atveria platesnį matymą iš veikiančio stebėtojo pozicijos.”
,,Suchalcedonėję amonitai puikiai tinka jautriems žmonėms, ieškantiems saugumo ir prieglobsčio. Jie moko priimti save, skatina ieškoti tikslų, o juos radus – siekti įgyvendinti. <…>
Suchalcedonėję amonitai ramina pyktį, agresiją nuoskaudas, padeda pamatyti jų ištakas, skatina pažinimo procesą. Naudingi tiems, kurie turi problemų su priešinga lytimi, tėvais, padeda pamatyti kylančių nesusipratimų priežastis.” (1)
Marso kanjonai
Kitas kelionės taškas buvo Šaltiškių molio karjeras, lankytojų pavadintas Marso kanjonais, į kurį mus lydėjo gidas. Akmenės rajone, Šaltiškių II (Eglėsių) telkiniuose, randama molio iš triaso laikotarpio, kuris prasidėjo prieš maždaug 251 mln. m. ir truko apie 51 mln. m. Molio klodai čia slūgso po apytiksliai 16 m storio nuogulų danga, jų storis siekia 100 m. Šaltiškių II karjero gylis dabar siekia 50 m. Tai yra giliausias karjeras Lietuvoje. Jo plotas siekia apie 50 ha. (3)
Ekspedicijos dalyviai vienbalsiai sutiko, kad ši vieta mus visus nuramino, įžemino, pripildė šilumos, privertė nutilti ne tik žodžius mūsų lūpose, bet ir mūsų mintis. Pasiprašę leidimo kiekvienas pasirinkome tiek raudono, tiek „pilko” molio įvairioms procedūroms, praktikoms, kurias sutarėme per vasarą savarankiškai išbandyti. Yra autorių, kurie rekomenduoja ne tik išorines molio aplikacijas, t. y. ne tik dėti molį ant kūno sveikatinimosi tikslais, bet ir gerti jo vandenį. Tačiau ne kiekvienos radimvietės molis gali būti tinkamas vidiniam vartojimui. Geografė, docentė F. Kavoliūtė savo knygos „Lietuvos gamtinis pamatas“ pirmoje dalyje (3) užsiminė, kad triaso periodo raudonasis molis gali būti radioaktyvus. Šaltiškių karjero raudonasis molis ir yra kildinamas būtent iš šio periodo, dėl to norinčius išbandyti šio molio poveikį raginame būti atsargiais ir apsiriboti tik išoriniu minėto molio panaudojimu.
Kas yra molis?
Molis – tai nuosėdinė plastiška uoliena, sudaryta iš molio mineralų (kaolinito, montmorilonito, hidrožėručio, kt.), kurių dalelių skersmuo yra mažesnis nei 2 μm. Molis susidaro iš kitų uolienų kaip cheminio bei hidroterminio dūlėjimo produktas. Jame būna kvarco, feldšpatų, muskovito, mažiau biotito, kalcito, pirito, gipso, uolienų fragmentų, organinių medžiagų ir kitų priemaišų. (4, 7) Pagrindinės cheminės medžiagos – silicio (IV) oksidas (SiO2) ir aliuminio oksidas (Al2O3). Yra išskiriama daugiau kaip 30 įvairių molių grupių. Pagal spalvas yra penkios pagrindinės molio rūšys: baltasis, raudonasis, geltonasis, rausvasis, pilkasis. (6)
Būdamas drėgnas ir minkštas molis yra plastiškas dėl plokštelinės dalelių formos ir smulkaus dydžio, o džiūdamas tampa kietas, trapus ir neplastiškas. Kiekviena plastiškos molio tešlos dalelytė yra padengta vandens plėvele. Prarasdamas tarp dalelyčių esantį vandenį, molis netenka plastiškumo. Džiūdamas molis traukiasi, mažėja jo tūris, o likusios tuštumos užsipildo molio dalelytėmis tol, kol viena atsiremia į kitą. Nuo to momento molis nustoja traukęsis ir netenka plastiškumo. (6)
Šios molio savybės gali būti pritaikomos ir mineralų terapijoje. Ant tam tikros kūno vietos uždėta molio aplikacija dėl absorbcinių savybių gali ištraukti iš susijusių organų energinį negatyvą.
Aukštų stačių balkšvų sienų kanjonas – kitas pasaulis
Nurimę, lyg ant aukštų raudonų molio karjero kalvų pabuvoję traukėme į visiškai kitokią vietą – Menčių klinčių karjerą. Patekome į lyg iš aukštų stačių sudarytų balkšvų sienų kanjoną, kur po kojomis teškėjo šaltiniai, o pakraščiuose stūksojo krūvos klinčių luitų. Kažką vieta baugino, kažkam kėlė azartą, bet abejingų išties nepaliko. Čia kaip niekur kitur pravertė gebėjimas neskubėti, nurimti, susikoncentruoti, nes nors kalcito ar pirito drūzelės gulėjo tiesiog ,,padėtos”, bet tik gražiai pasiprašius leidosi surandamos. Tiesa, be plaktukų apsieita nebuvo, nes – kaip ir gyvenime – kartais dėl gražiausių dalykų reikia iš peties padirbėti.
Nuotraukos R. Vogulio
O kas gi yra ta klintis?
Klintis – tai nuosėdinė karbonatinė uoliena, kurios didžiąją dalį sudaro mineralas kalcitas (CaCO3 >50%). Be šio mineralo, klintyje yra arogonito, dolomito ir kitų mineralų. Pagrindinis kalcito šaltinis yra jūriniai organizmai. Gryna klintis yra baltos arba beveik baltos spalvos. Dėl įvairių priemaišų – molio, smėlio, organikos, hematito ar kitų – klinties spalva gali kisti. Kalcito, kvarco, dolomito, barito, pirito kristalai gali užpildyti klintyje esančius plyšius ir tuštumas. Klintyje kartais būna ir titnago gniutulų. (4)
Akmenės rajone yra eksploatuojami Karpėnų ir Menčių klinčių, kurių klodai slūgso dažniausiai 3–15 m. gylyje, telkiniai. Telkinių klinties sluoksnio vidutinis storis siekia 30 m. (4, 5)
Prisiliesti prie akmens sąmonės ne tik savo namuose, bet ir pačiam atvykus į jo namus
Ekspedicijos dalyvius nustebino, kad savo žemėje, Lietuvoje, po kojomis turime tokį turtingą ir įvairialypį geologinį paveldą. Trys aplankytos vietos, esančios sąlyginai šalia viena kitos, iš tiesų labai skyrėsi ir vaizdais, ir aplinkos energija, ir radybomis – viskas dėl jas formavusių skirtingų geologinių periodų. Kadangi dalyvavome ir tyrinėjome viską gyvai, nebuvo sunku nusikelti ir patirti kiekvienos vietos specifinį pasaulį. Pastebėjome, kad prisilieti prie akmens sąmonės ne savo namuose jį parsinešus iš parduotuvės, o pačiam atvykus į jo namus ir savo akimis suradus, rankomis iškasus, yra nepakartojama patirtis, kupina grožio ir paslaptingos dvasios.
Dalinamės video akimirkomis iš ekspedicijos:
Informacijos šaltiniai:
- A. Ilgevičienė. Akmenų knyga arba žvilgsnis į platesnį supratimą, I t.
- A. Ilgevičienė. Akmenų knyga arba žvilgsnis į platesnį supratimą, III t.
- Kavoliūtė F. Lietuvos gamtinis pamatas. I dalis. Gelmės ir paviršius, VU, 2012.
- https://lt.wikipedia.org/wiki/Klintis
- https://www.vle.lt/straipsnis/klintis/
- https://lt.wikipedia.org/wiki/Molis
- https://www.vle.lt/straipsnis/molis-2/